Profesijos mokytoja atvirai: kodėl pameistrystė veikia geriau nei įpasta praktika?

Telšiuose, šalia miesto laikrodžio, įsikūrusi kavinė „Senamiestis“ retai būna tuščia. Suvalgyti tradicinių žemaitiškų patiekalų čia užsuka tiek vietiniai, tiek ir turistai. Kavinės šeimininkė – Vaiva Klingerienė neoficialiai vadinama žemaitiško skonio ambasadore –  kiekvienas svečias greta skanaus maisto kavinėje gauna ir žinių apie šio krašto kulinarinį paveldą.

Kad maistas gali pasakoti vietovės ir čia gyvenančių žmonių istoriją ji moko ir kavinės darbuotojus, taip pat pameistrius, kurie čia semiasi virėjo profesijos žinių. Daugumą jų Vaiva gerai pažįsta – ji yra jų profesijos mokytoja Telšių regioniniame profesinio mokymo centre.

Apie pameistystę Vaiva kalba ne kaip apie teorinį modelį, o kaip apie labai žemišką, kasdienį darbą su žmonėmis.

Nuo komisijos nares iki profesijos mokytojos

„Iš tikrųjų esu dailės ir technologijų mokytoja, tačiau su vyru jau daug metų esame versle“, – pasakoti pradeda ji. Ilgą laiką Vaiva sukosi įprastame kasdienybės rate: dirbo, kūrė, sprendė kasdienius verslo klausimus. O tada sulaukė pasiūlymo iš Telšių regioninio profesinio mokymo centro – dalyvauti egzaminuose.

„Taip ir prasidėjo – vertinau mokinių įgūdžius, vėliau pakvietė dėstyti. Galiausiai tapau virėjo profesijos mokytoja. Viskas vyko palaipsniui“, – sako Vaiva, ir tas „palaipsniui“ čia skamba kaip esminė detalė, nes būtent taip, anot moters, ir veikia pameistrystė: ne šuoliais, o žingsnis po žingsnio, per praktiką.

Ugdydama būsimus virėjus, kurie ateityje dirbs baruose, kavinėse, restoranuose, viešbučiuose, Vaiva stengiasi jiems suteikti įvairių žinių. Pasak jos, dirbant tokį darbą jiems prireiks ne tik receptų ar gamybos technikos, bet ir aptarnavimo kultūros, bendravimo, atsakomybės.

„Užaugę mano vaikai, kaip aš juos vadinu, dirbs aptarnavimo srityje. O ten reikia visokių įgūdžių“, – sako ji ir priduria, kad jai mokiniai nėra abstraktūs „studentai“, jie – konkretūs žmonės, kurie ruošiasi realiam gyvenimui.

Pameistrystė, Vaivos akimis, atsiranda ten, kur susitinka du pasauliai – profesinė mokykla ir verslas. Kalbėdama apie pameistrystės naudą, didžiausią ji ir mato būtent verslui.  „Kai būdavo paprasta praktika,  darbdaviai dažnai praktikantui neskirdavo laiko. Vyravo požiūris – „Netrukdyk. Parodžiau – eik iš čia“, – prisimena ji. Todėl tokia praktika dažnai likdavo formalumu.

Pameistrystė, pasak Vaivos, veikia kitaip. „Čia atsiranda ir atsakomybė, ir motyvacija – ne tik mokiniui, bet ir įmonei. Gauni pinigėlius, todėl esi labiau motyvuotas pats viską perduoti, kažko iš tikrųjų išmokyti“, – sako ji.

Pasak jos, vis dėlto svarbiausias skirtumas, kad pasikeičia pats santykis tarp mokinio ir darbdavio: mokinys nebėra svečias, jis tampa proceso, įmonės dalimi.

„Pameistrystės metu mes stengiamės palaikyti gerus santykius su mokiniais. Tas ryšys daug lemia. Jei mokinys gali ateiti, paklausti, paprašyti pagalbos pas bet kurį darbuotoją, vadovą, vadinasi, sistema veikia“, – įsitikinusi Vaiva.

Kai kurie jauni žmonės nenori dirbti

Daug metų ne tik pedagoginį darbą dirbanti, bet ir versle besisukanti moteris sako, kad jaunimas kitoks. Dalis atėjusių potencialių darbuotojų, net ir sulaukę pasiūlymo likti komandos dalimi arba jau pradėję dirbti po kurio laiko nusprendžia, kad to daryti nenori.

„Jie nenori dirbti, jie kitokie. Laikai keičiasi ir prie to reikia prisitaikyti“, – sako kavinės vadovė.

Vis dėlto, jos nuomone, yra dalykų, kurie nesikeičia: tai – amato reikšmė. „Amato, profesijos reikia visiems“, – įsitikinusi Vaiva. Pasak jos, paprasti įgūdžiai, pavyzdžiui, mokėjimas pasiruošti maistą, planuoti valgiaraštį, paserviruoti stalą, tvarkytis virtuvėje ir panašūs,  tampa gyvenimo pagrindu. Todėl ji net ragina: „Aš pajuokauju kartais, kad aštuntoje klasėje visiems reikėtų bent kažkiek padirbti virtuvėje.“

Gabiausi skina laurus konkursuose

Tarp Vaivos kavinėje pameistrystės būdu besimokiusių ir dar besimokančių mokinių netrūksta ir tokių, kuriems pameistrystė tapo akstinu siekti daugiau. Dalis jų dalyvauja konkursuose, pavyzdžiui, dekoratyvinio vaisių raižymo – karvingo, kuris šį pavasarį vyko Rygoje. Pašnekovės teigimu, tokiems renginiams ji neretai rengiasi kartu su savo mokiniais ir pameistriais, nes dažnai pasiruošimas konkursui vyksta jos kavinės virtuvėje.

Anot jos, mokytis svarbu visiems, tačiau įgijus žinių nemažiau svarbu jas perduoti kitiems.

„Versle esu maždaug 15 metų, o mokytoja – apie 5-eris. Pastaruosius kelerius metus mano vaidmenys persipynę. Bet kad ir kas būčiau – mokytoja, darbdavė, esu tas pats žmogus, kuris tiki, kad geriausiai išmoksti, kai bandai ir darai pats“, – kalba ji.

Nuo ko pradėti norint tapti pameistriu?

Pirmasis žingsnis – kreiptis į profesinio mokymo įstaigą, nes pameistrystė yra profesinio mokymo dalis. Čia teikiamos konsultacijos dėl mokymo programų, darbdavių ir viso pameistrystės proceso, taip pat aktyviai ieškoma bendradarbiavimo su darbdaviais galimybių. Svarbiausia – nebijoti klausti ir domėtis galimybėmis.

Daugiau informacijos apie pameistrystę ir galimybes skelbiama interneto svetainėje www.igykprofesija.lt.

Projektas „Pameistrystės viešinimas Lietuvoje“ finansuojamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis.