Nuo Jurbarko „pacano“ iki pilies restorano šefo: kodėl Mantui Makarui svarbu suteikti progą jaunuoliams?

Panemunės pilies restorano „Kuknia“ šefas Mantas Makaras jau ne kartą yra pasakojęs apie tai, kokie keliai jį atvedė į šią specialybę. Puikiai gyvenimo klystkelius pažįstantis vyras dėl savo gyvenimo patirties žino, kaip svarbu padėti jaunuoliams, kurie yra „nurašyti“.

Tai – viena iš priežasčių, kodėl jo restorano virtuvėje nuolat sukasi pameistriai. Ne vienas jų vėliau tęsia profesinį kelią savarankiškai ir labai sėkmingai.

Virėju tapo atsitiktinai: kitas kelias buvo klystkelis

„Augau tais laikais, kai viskas vertėsi – 1990-ieji, 1991-ieji. Nepriklausomybę atgavus žmonėms reikėjo prisitaikyti, rasti, kaip toliau gyventi. Vieni gyveno geriau, kiti sunkiau. O aš gyvenau Jurbarke – visi žinome, kuo jis garsus: kontrabanda ir panašiai. Ne mano vieno šeima su tuo buvo susijusi. Gyvenome tokiais laikais“, – kalbėjo Mantas.

Jis prisimena: kaip ir visi jaunuoliai, bandė prasimanyti pinigų. „O jeigu dar esi iš prastesnio sluoksnio, tai visokios veiklos būdavo ne visai legalios. Jurbarkas, pasienio ruožas – visi iš to gyveno čia. Tai nėra paslaptis. Balionai visą gyvenimą skraidė. Jei ne jie, tai traukiniai, valtys per upę… Aš papuoliau į teisėsaugos akiratį, bet, kadangi buvau jaunas, 15-os, išvažiavau mokytis į Kauną staliaus amato“, – prisiminė Mantas.

Anot jo, medis netraukė, mokytis nenorėjo, svarbiausia buvo – galimybė ištrūkti iš namų ir negerais keliais vedančios aplinkos. Todėl, kaip pats sako, aklai stojo mokytis visiškai kitos specialybės – virėjo. Nors mokytis geriau nepradėjo, padedamas geranoriškų auklėtojų, sugebėjo pasiekti egzaminus. O juos, savo paties ir aplinkinių nuostabai, išlaikė puikiais pažymiais.

Prisimindamas baigiamuosius darbus Mantas juokiasi, kad net pats nesupranta, kaip viskas pavyko. „Kaip dabar prisimenu, reikėjo pagaminti tortą „Ramunė“ ir veršienos suktinukus. Prisipažinsiu, kad technologijų neperskaičiau, buvo daugiau improvizacijos šou, bet man tiesiog natūraliai viskas pavyko“, – prisiminimais pasidalino pašnekovas.

Įgijęs profesiją Mantas suprato, kad reikia ieškotis darbo. Grįžti į gimtą rajoną nesinorėjo, nes ten niekam nesigyrė, kad mokėsi ir baigė virėjo specialybę. „Tai buvo ne prestižas, ne vyriška. Mano tėvas to nesuprato apskritai“, – kalbėjo pašnekovas.

Darbo paieškos Kaune nebuvo lengvos: „Kaip ir dabar, visi nori, kad būtum su patirtimi, o kur tu jos įgysi tik ką baigęs mokslus? Pabandžiau į vieną vietą nueiti, kitą – visur durys uždarytos, siūlo tik indus plauti. O man, pacanui, to nesinorėjo. Jaučiausi bachūru! Bet alkis – ne draugas“, – pasakojo Mantas.

Išsigelbėjimu tapo armėnų patiekalų kavinė. „Jie sutiko priimti mane daržovių paruošėju ir pažadėjo pamokyti gaminti kitus patiekalus. Iki dabar gaminu tokį pat kepsnį, kurį ten išmokau kepti ant grotelių. Dabar šis kepsnys yra įtrauktas į restorano „Kuknia“ meniu“, – pasakojimą tęsė virtuvės šefas.

Bulvių skutimas – terapija

Niekada to nepatyrusiems sunku įsivaizduoti kiekius, kiek daržovių reikėdavo paruošti. „Bulvių skutimas buvo terapija. Niekad nelaikiau to sunkiu darbu. Bet reikėdavo pjaustyti svogūnus – 2-3 savaites „varydavome“ po 50 kg. Tai yra nežmoniškas kiekis. Kartą stipriai sualergizavo akis – sureagavo visas organizmas. Kai grįžau namo, mano mama, pamačiusi, kaip atrodau, apalpo prie durų. Paskui kalbėjomės ir mama sako: „Žiūrėk, Mantai, jeigu reikia, paprašysim močiutės pinigų, užkoduosim… Tėvui padėjo, padės ir tau…“ Ji buvo įsitikinusi, kad aš priklausomas nuo alkoholio – taip baisiai atrodžiau“, – apie mamos reakciją pasakojo Mantas.

Įgijęs patirties „pas armėnus“, jis dirbo nevienoje Kaune veikusioje kavinėje, restorane ir bare. Iš tų laikų taip pat daug atsiminimų – tiek juokingų, tiek ir nelabai. „Man labai nesisekdavo virti cepelinus. Kaip užkeikta… Eidamas darbintis, žiūrėdavau, ar nereikės jų virti. Gal kažkada reikės „nulaužti tą kodą“, – juokėsi pašnekovas.

Viena iš įsimintiniausių darbo vietų – dabar jau neegzistuojantis restoranas „Laumė“. „Sakyčiau, kad tai buvo mano tramplinas. Už jį esu dėkingas ten dirbusiai technologei Rasai Vasiliauskaitei. Pamenu, nuėjau pas ją skusta galva, su treningais. Pasikalbėjome, o direktorė patarė ateiti atsiauginus plaukus, nes ruošti maistą reikėjo salėje, prie svečių. Mane tai kažkiek užgavo. Bet reikėjo, tai reikėjo – sugrįžau po poros mėnesių. Pradėjau dirbti su Rasa, kitais šefais, kurie išmokė esminių dalykų, kurie vėliau labai gelbėjo“, – apie žmones, kurie patikėjo „skustagalviu“ jaunuoliu 1999-aisiais, kalbėjo Mantas.

Vėliau jam teko dirbti ir populiariausiame lietuviško maisto restoranų tinkle „Bernelių užeiga“ ir „Bajorkiemis“. „Ranką esu pridėjęs ir prie kitos kultinės Kauno vietos – „Senų Vartų“ – meniu“, – prisiminė.

Šis etapas, anot Manto, jo jaunystės metas, kai neskaičiuoji darbo valandų, o su kolegomis net ir po darbo nesiskiri – eini gyventi gyvenimo. Visgi ilgainiui toks gyvenimo tempas nebeatrodo geras, norisi pokyčių. Jie Mantą nuvedė į užsienį.

Metai užsienyje išmokė pagarbos savo profesijai

„Viską, ką esu pasiekęs, pasiekiau juodu darbu. Tėvai – ne Seime, loterijoje milijono irgi nelaimėjau“, – juokiasi pašnekovas, mintimis nukeliavęs į XXI a. pradžią Jungtinėje Karalystėje. Ten tuo metu laimės ieškojo daug lietuvių emigrantų, dirbusių nebūtinai pagal įgytą profesiją ar specialybę. Mantui pasisekė labiau – jis rado veiklą, kurioje galėjo tęsti tai, ką moka geriausiai – gaminti maistą.

Visgi didžiausias pokytis, anot pašnekovo, įvyko jo mąstyme: „Ten supratau, kas yra pagarba šefui, išmokau tos retorikos. Pradžioje dirbau kavinėje „prie pusryčių linijos“ – tuo metu anglų kalbos beveik nemokėjau, tai buvo gera pradžia ir mokykla. Man labai pasisekė, nes ten buvau po kito lietuvio virtuvės šefo sparnu. Atvykau dirbti tiesiai į „šiltą vietą“, o ne fermas ar fabrikus, kur dirbo daug lietuvių.“

Anot jo, per gyvenimo metus Anglijoje jam teko dirbti ir kitose srityse, visgi sėkmė lydėjo ir virtuvės šefo darbas visada buvo šalia.

„Vienu metu su drauge turėjome projektą „Šefas į namus“, taip pat teko dirbti Jamie Oliver restoranų tinkle. Tiesa, iš to laiko nelabai ką išsinešiau – man patinka paties Oliver organika, tai ką matau per TV, internete, socialiniuose tinkluose. Kaip žmogus jis man imponuoja. Jis man primena mano močiutę, kuri dėdavo į puodą šimtą ingredientų, gerai „užburbulindavo“ ir išeidavo nuostabus patiekalas. Bet pačiame jo restoranų tinkle mačiau tai, ko nesinori kartoti“, – į detales nelindo pašnekovas.

Virėjų virėja – „Žemaitijos močiutė“

Dalindamasis prisiminimais apie šeimą, Mantas pasakojo, kad viena iš jo močiučių – „Žemaitijos močiutė“ – buvo „virėjų virėja“: „Kartais ir dabar pagalvoju, kodėl jai išeidavo tokie skanūs valgiai. Manau, todėl, kad ji viską darė natūraliai. Pvz., „studentiškas kugelis“ – burokine tarka tarkuotų bulvių kugelis. Galėčiau jį valgyti ir turbūt neatsivalgyčiau. Į močiutės virtuvę mane nukelia kvapai, pvz., kepto burėlio iš močiutės „kuknios“, kai ji prieidavo „zūbų“ (lūpų – past.) su „žiurstuku“ (prijuoste – past.) nuvalyti. Man jos rankos visada kvepėdavo tais keptais burokėliais ir karvės tešmeniu.“

„Suvalkijos močiutė“ taip pat turi skonį: „Ji darydavo „Gogel-mogel“ iš kiaušinio trynio ir cukraus. O jei dar užsiskanini kakava, būdavo kaip desertas.“

Anot Manto, kai kuriuos dalykus iš vaikystės ir močiučių virtuvių jis „atsinešė“ ir į savo restorano virtuvę, pvz., keptus burokėlius.

Restoranas pilyje: „Čia galėjome sukurti labai gražų dalyką“

Šiuo metu Mantas – Panemunės pilyje įkurto restorano „Kuknia“ šefas. Paklaustas, kaip čia atsirado, jis pasakoja, kad apsispręsti padėjo tai, jog restoranas Jurbarko – jo gimtajame rajone. Be to, tai pilis, į kurią vaikystėje atvažiuodavo su dviračiu.

Likti Lietuvoje ir Panemunės pilyje įkurti restoraną jam pasiūlė bičiulis Julius Grumuldis. Pasak Manto, „Juliuko dėka jis dabar yra čia ir gali vystyti širdžiai mielus projektus“. Su J.Grumuldžiu jie yra restorano bendraįkūrėjai.

Viską kurti teko nuo nulio – anksčiau čia veikęs viešbutis ir restoranas jau nedirbo. Tačiau tai, anot Manto, atrišo rankas ir leido sukurti tokią vietą, kokioje jis nori dirbti.

„Man „sugrojo“, kad čia graži erdvė, kurioje galima sukurti labai gražų dalyką. Prie restorano meniu kūrimo daug prisidėjo Vilniaus dailės akademijos, kuriai ir priklauso Panemunės pilis, prof. Marius Daraškevičius. Jis surinko labai daug informacijos ir daug lėmė, kur mes dabar, po 1,5 metų nuo restorano atidarymo, esame: darome „Pono Tado“, „Masonų“ degustacines vakarienes, turime specialų meniu, kuriame daug su Panemunės pilimi susijusių patiekalų ir gėrimų, pvz., vengriškas vynas. Nes pirmieji pilies šeimininkai – vengrai“, – pasakojo restorano „Kuknia“ virtuvės šefas.

Jaučia pareigą dalintis žiniomis

Pasakodamas savo istoriją Mantas ne kartą pabrėžė, kiek daug lėmė jo kelyje pasitaikę ir galimybes paragauti tikro darbo virtuvėje suteikę žmonės. Turbūt todėl jis ir pats stengiasi į savo virtuvę įsileisti motyvuotus ir savo ateitį šioje srityje matančius jaunuolius. O jie pas Mantą atkeliauja įvairiais keliais. Nemaža dalis – iš Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos, bendradarbiaujant pameistrystės programose.

Virtuvės šefas juokauja, kad daugelis nustemba restorano virtuvėje neradę mikrobangų krosnelės. „Aš mokiausi be jos, todėl jos nėra ir mano virtuvėje. Suprantu, kad ji padarė revoliuciją, bet, tikiu, kad galima apsieiti ir be jos“, – juokėsi pašnekovas.

Kas svarbiausia mokant jaunuolius? Anot Manto, svarbus ne vienas dalykas. „Kai kuriais savo mokiniais didžiuojuosi. Vienas jų – Rokas, laimėjęs Lietuvos virtuvės šefų čempionatą, pameistrio apdovanojimą. Jo sėkmė man pačiam buvo patvirtinimas, kad jaunimas nori ir gali pasiekti savo svajones. Yra žmonių, kurie skundžiasi, kad jauniems žmonėms rūpi tik kompiuteris, be jo nieko nesugeba. Bet gal mes per mažai į juos investuojame, arba reikia keisti mokymo sistemą, pateikti ją įdomiau?

Dabar pas mus stažuojasi du jaunuoliai, turintys tam tikrų iššūkių. Su jais reikia daugiau dirbti, bet jie labai geranoriški, žingeidūs. Viename jų matau labai didelį potencialią. Jei viskas bus gerai, „iškepsime“ dar vieną virtuvės šefą“, – vylėsi su virėjo profesijos besimokančiais jaunuoliais dirbantis Mantas.

Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos projektų vadovė Vanda Stonienė pabrėžė, jog bendradarbiavimas su Mantu yra ypatingas. „Tai žmogus, kuris žino, kiek daug reiškia, kai jaunuoliu patiki ir padeda jam siekti savo tikslų. Jis vertina potencialą, pastangas“, – kalbėjo pameistrystės projektus kuruojanti profesinės mokyklos darbuotoja.

Daugiau informacijos apie pameistrystę ir galimybes skelbiama interneto svetainėje: https://igykprofesija.lt/pameistryste/

Projektas „Pameistrystės viešinimas Lietuvoje“ finansuojamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis.