22-ejų ir jau mokytojas: nuo mažens prie automechanikos linkęs Edvinas nustebino pats save

„Kol nedirbau mokytojo darbo, tikrai kitaip jį supratau. Jis nėra lengvas, bet jaunam žmogui jį dirbti yra lengviau“, – svarsto, ko gero, vienas jauniausių mokytojų šalyje 22-ejų Edvinas Černauskas.

Suderinti automobilius ir mokytojavimą nėra paprasta, tačiau Edvinui, nuo mažens mylėjusiam automobilius, o pedagoginę veiklą pamėgusiam visai neseniai, tai padaryti pavyksta puikiai.

Polinkis nuo mažų dienų

Edvinas svarsto: viena vertus, jo gyvenimas sukasi tokia linkme, kokia jis ir įsivaizdavo – prie automobilių, automechanikos dalykų, kita vertus, vienu profesiniu posūkiu jis labai nustebino tiek patį save, tiek artimuosius.

„Nuo mažumės buvau kaime, augau jame. Tėtis buvo ūkininkas, žmogus prie technikos. Iš jo vaikystėje ir mokiausi visokių automechanikos dalykų, man tai buvo įdomu, todėl labai didelių dvejonių, ką noriu veikti, nebuvo“, – atvirauja pašnekovas.

Kadangi dvejonių dėl to, su kuo sieti savo ateitį, Edvinas neturėjo, po 10-ies mokyklos klasių jis nusprendė stoti į Marijampolės profesinio rengimo centrą ir pasirinko būtent automechaniko specialybę. Pasiteiravus, kaip į tokį jo pasirinkimą reagavo bendraklasiai, pašnekovas neslepia, kad dalis palaikė, tačiau kiti ir pasišaipė.

„Bet man tai nebuvo labai svarbu, aš žinojau, kad ten baigsiu vidurinę ir įgysiu specialybę. Be to, mačiau, kaip brolis išėjo į profesinio rengimo centrą, beje, studijavo  tą pačią specialybę, todėl gal jau net tada žinojau, kaip čia viskas bus“, – pasakoja Edvinas, kuris apskritai vienas iš pirmųjų pasirinko pameistrystės mokymosi formą.

Tiesa, pašnekovas priduria, kad pradėjęs mokytis profesinio rengimo centre to nė kiek nepasigailėjo ir dėl atmosferos: „Ten visi buvo draugiškesni, mažiau intrigų, patyčių, žeminimo. Man daug labiau patiko nei mokykloje.“

Laikas parodė, kad vaikinas tikrai neklydo –  automechanikos mokslai jam sekėsi puikiai. Jaunuolis labai domėjosi savo pasirinkta profesija ir svajojo kuo greičiau žinias pritaikyti realioje darbo vietoje. Kai Marijampolės profesinio rengimo centras pradėjo įgyvendinti Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamą pameistrystės projektą „Marijampolės profesinio rengimo centro mokinių praktinių įgūdžių įgijimas realioje darbo vietoje“, vaikinas buvo vienas pirmųjų, kuris pasirinko pameistrystės mokymosi formą.

Ji suteikė galimybę ne tik mokytis, bet ir užsidirbti. Pameistrystės vienoje transporto įmonėje metu, Edvinas 70 proc. laiko praleido darbo vietoje dirbdamas ir mokydamasis tiesiogiai iš kvalifikuotų mechanikų, o likusius 30 proc. – profesinėje mokykloje. Kaip pasakoja pats Edvinas, šis pasirinkimas jam suteikė puikią galimybę „pasimatuoti“ pasirinktą profesiją. Jaunuolis pamatė realias darbo sąlygas, jam buvo mokamas atlyginimas, suteikiama meistro pagalba ir mokymai tiesiog darbo vietoje.

Edvino atveju, ši profesinė patirtis tik patvirtino jo pasirinkimą, o šiandien vaikinas pritaria ir savo mokytojams, kurie teigia: kiekvienas, pradedantis pameistrystę, turi degti aistra savo profesijai ir norėti tęsti darbą šioje srityje.

Pabaigęs pameistrystę, Edvinas metus toliau dirbo toje pačioje įmonėje, kartu mokėsi kolegijoje ir galiausiai gyvenimo vingiai jį vėl atvedė į Marijampolės profesinio rengimo centrą, bet šįkart jau ne kaip studentą, o kaip automechanikos mokytoją.

Nustebino save

Šiandien Edvinas gali prisistatyti ne tik kaip puikus automechanikas, tačiau ir kaip Marijampolės profesinio rengimo centro automechanikos specialybės mokytojas. Tokio amžiaus mokytojų nėra daug, todėl Edvino istorija išskirtinė. Jis kilo vienu laipteliu po kito – nuo mokinio, pameistrio, savo srities žinovo iki profesijos mokytojo.

Žvelgdamas atgal į šį kelią jaunas vyras šypsosi – nueita ir išmokta tikrai nemažai: „Ūkyje mokėjau daug praktinių dalykų, čia išmokau dar teorinių ir techninių, prisidėjo dar daug kitų, iki tol nežinotų, pavyzdžiui, apie tai, kaip veikia verslas, ką reiškia administravimas. Supratau, ką reiškia dirbti su žmonėms, ir net termino „klientas – visada teisus“ esmę“.

Vis tik labiausiai karjeros vingiuose Edviną nustebino netikėtas skambutis iš Marijampolės profesinio rengimo centro, kuriame mokslus jau buvo baigęs. Profesinio rengimo centro vadovai, neabejodami vaikino profesionalumu, nutarė jam pasiūlyti mokytojo kėdę. Pašnekovas juokiasi, kad tada tikrai nustebo.

„Net pasitariau su tėvais, ką jie mano, – nusijuokia. –  Bet jiems ši mintis patiko. Pats gerai pagalvojau ir tariau: na, nieko neprarasiu, galiu pamėginti. Ir štai, nors visiškai niekada apie tai negalvojau, tapau mokytoju”.

Paklaustas, ar pedagogo darbe mažiau ar daugiau iššūkių, nei manė, Edvinas juokiasi – niekada apie tai negalvojo, todėl pasakyti sunku.

„Įsivažiavau, man regis, visai lengvai. Aišku, jaudulio prieš pirmas pamokas buvo, bet šiandien jau apsipratau“, – sako pašnekovas ir priduria, kad didžiausia paskata jam tai, jog mokiniams patinka pamokos, šie noriai ateina, klausosi, vadinasi, jis viską daro teisinga kryptimi.

Mokytis visą gyvenimą

Nors Edvinui dar tik 22-eji, jau nueitas įkvepiantis profesinis kelias, tačiau pats pašnekovas juo nesididžiuoja, mat labiau džiaugiasi, kad gali žiniomis pasidalinti su kitais. Pašnekovas sako, kad labai aiškiai pastebi skirtumą tarp kartų, o su šių dienų jaunimu reikia bendrauti visiškai kitaip, kaip galbūt ne visada geba vyresnio amžiaus mokytojai.

„Moksleiviai neretai ir patys sako, kad ateiname pas jus, nes esate jaunas, žinote visokių naujovių, papasakojate. Aišku, mokyti nėra lengva, turi ir išmokyti, ir pareikalauti rezultato, tačiau bendrą kalbą mums rasti, regis, tikrai pavyksta“, – mano Edvinas.

Antrus metus mokytojaujantis marijampolietis dar ir pajuokauja, kad per šį laiką suprato ir kitą dalyką – vis tik būti mokiniu yra tikrai lengviau nei mokytoju.

„Ateini, paklausai, pasimokai ir išeini. O mokytojas prisiima atsakomybę už tai, ką sako, ko moko, kaip tai daro. Norisi viską paaiškinti įdomiai, kad suprastų, kad jiems tai būtų iš tiesų naudinga“, – atvirauja pašnekovas. Paklaustas, ar profesinės mokyklos mokytojo kėdė – tarpinė ar ilgalaikė stotelė, Edvinas svarsto, kad kol kas jaučiasi čia puikiai. Šiuo metu suderina ir tai, kas jam visada teikė didžiausią malonumą – automechaniką ir naują pedagoginę veiklą, kuri leidžia dalintis srities žiniomis ir įdomybėmis su jaunąja karta. 

Galiausiai Edvinas priduria, kad kasdien bendraudamas su mokiniais ir pats vis išmoksta ko nors naujo – tiek profesine, tiek visuomenine prasme.

„Aš prisimenu ir save, kai tik atėjau mokytis į profesinę mokyklą. Radau čia, kaip minėjau, gerą atmosferą, todėl stengiuosi ir pats tokią sukurti“, – sako profesijos mokytoju dirbantis 22-erių marijampolietis, drąsinantis savo mokinius eiti pirmyn ir atkakliai siekti tikslų. 

Edvinas dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuotame projekte “Marijampolės profesinio rengimo centro mokinių praktinių įgūdžių įgijimas realioje darbo vietoje”, kurią įgyvendino Marijampolės profesinio rengimo centras. Jis yra vienas iš dvidešimties atrinktų sėkmės istorijų konkurso „Žingsniai 2023“, kurį organizuoja Europos socialinio fondo agentūra, herojų.

Šiam konkursui istorijas siūlyti ir paraiškas pateikti galėjo visi 2014–2020 m. laikotarpio ESF lėšomis finansuotų projektų – jau baigtų įgyvendinti, taip pat vis dar įgyvendinamų projektų, kurių veiklų pabaiga – ne vėlesnė nei šių metų gruodžio 31 d. – vykdytojai. Daugiau apie konkursą rasite esf.lt.