Pradžia
lt
En
Iš viso rezultatų:
Pradžia
lt
en

Žurnalistė J. Šarpnickienė – apie priklausomybę nuo alkoholio: „Jaučiau gėdą“

Žurnalistė J. Šarpnickienė – apie priklausomybę nuo alkoholio: „Jaučiau gėdą“

„Garsi ir populiari aš buvau – tai neatnešė laimės. Gal ir dėl to gerdavau – kartais jausdavausi nepakankamai įvertinta. Materialinių gėrybių taip pat turėjau, ypač augdama – tačiau vis tiek jausdavausi be galo vieniša. Tas suvokimas, kas man iš tiesų svarbu, išlaisvina. Dabar esu susitvarkiusi su troškimais. Belieka savo gyvenimą nugyventi taip, kad būtų ne gėda prieš save ir kitus. Ir būti nuolankia – kad paskutinis pokalbis su Dievu įvyktų ramia sąžine“, – sako Jolanta Šarpnickienė.

Pasakoti savo istoriją viešai jai nėra lengva ne tik dėl to, kad tai susiję ir su dviem moters vaikais. Varžytis verčia ir ankstesnio gyvenimo „svoris“.

Vyresnės kartos Lietuvos gyventojams Jolanta puikiai pažįstama kaip talentinga žurnalistė, nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio ne vienerius metus dirbusi Lietuvos radijuje ir televizijoje. Už savo veiklą ji yra pelniusi ne vieną apdovanojimą, ją puikiai vertino kolegos. Jauną žurnalistę kai kurie prisimins ir iš tragiškos 1991-ųjų sausio 13-osios: tą naktį Sitkūnuose (Kauno rajone) Jolanta dar su viena kolege dirbo čia įkurtoje laikinojoje radijo studijoje ir pranešinėjo klausytojams apie įvykius Vilniuje. Žurnalistės buvo pasiruošusios kreipinius anglų, vokiečių kalbomis – kad apie tankus, traiškančius beginklius žmones, sužinotų visas pasaulis.

Tačiau mažai kas žino, jog beveik visą Jolantos gyvenimą lydėjo ir priklausomybė nuo alkoholio. Pavojinga liga, kurios moteris ilgai nepripažino, ją atvedė ten, kur yra dabar – į asmenų, priklausomų nuo psichoaktyvių medžiagų, reabilitacijos bendruomenę „Vilties švyturys“. Šiuo metu organizacijoje Jolanta dirba. Tačiau visai neseniai ji buvo viena iš centro globotinių – mokėsi gyventi blaiviai.

„Vaikams – šampanas, suaugusiems – kai kas stipriau“

„Augau Brežnevo laikais (Leonidas Iljičius Brežnevas – Sovietų Sąjungos vadovas 1960–1964 m. ir 1977–1982 m. – 15min past.) šeimoje, kuri turėjo daugiau galimybių nei kitos. Pas mus lankydavosi svarbūs asmenys, būdavo įvairių balių, o juose – ir alkoholio.

Tada buvo laikomasi tokio požiūrio: vaikams nuo 16-os metų jau galima šampano. Man tas šampanas buvo be galo skanus ir aš jį gėriau šeimos aplinkoje. Tuomet atrodė, kad tai – visiškai normalu. Alkoholis buvo tarsi meniu dalis“, – pasakojo Jolanta.

Svaigiųjų gėrimų netrūko ir vėliau, įstojus studijuoti žurnalistikos. „Su kursiokais mėgdavome pašvęsti“, – prisiminė. Nors išgerti mėgo dauguma kurso draugų, jau tuomet ji kartais pajusdavo, kad geria daugiau nei kiti.

„Aš būdavau ta, kuri ilgiausiai užsilieka prie stalo, daug „pakelia“. Draugės kartais stebėdavosi, kam aš tiek geriu? Sakydavo, kad, jei joms nors kartą tektų patirti sunkias pagirias, daugiau nė iš tolo į alkoholį nežiūrėtų. Ir man ateidavo mintys, kad gal jau per daug. Tačiau, nors tai kėlė rūpestį, veiksmais nevirto“, – sakė Jolanta.

Apsimesti, kad viskas gerai, buvo lengva, kadangi puikiai klostėsi tiek asmeninis gyvenimas, tiek ir karjera. Jauna žurnalistė sukūrė šeimą, augino vaiką ir sėkmingai dirbo – ruošė aktualius reportažus ir laidas Lietuvos radijuje bei televizijoje, vėliau dirbo universitete.

„Profesinė veikla man teikė didžiulę gyvenimo prasmę, tačiau atėjo laikas, kai praradau mėgstamą darbą, pašlijo asmeninis gyvenimas, sutriko sveikata. Slopindama neigiamas emocijas, dar labiau įnikau į alkoholį“, – kalbėjo pašnekovė.

Nors tuomet jau ne tik artimieji, bet ir kai kurie kolegos matė, kad ji turi problemų su alkoholiu, tiesiai šviesiai apie tai beveik niekas nesikalbėjo. „Buvo tik viena kolegė iš universiteto, kuri pasakė, kad gal man jau reikėtų ieškoti pagalbos. Visi kiti į tai žiūrėjo paprastai: žurnalistų gyvenime alkoholis visada buvo, todėl nieko keisto, jog ir aš išgeriu“, – prisiminė Jolanta.

Atsidūrė reanimacijoje

Lūžis įvyko prieš 17 metų. Tuo metu byrėjo pirmoji moters šeima, ji prarado darbą, gyveno remontuojamame bute. Tačiau, užuot ieškojusi pagalbos, toliau gėrė, kartais – iki sąmonės netekimo. Alkoholio buvo tiek daug, kad kartą pateko į reanimaciją. Jolanta sakė, kad buvo priėjusi savotišką ribą.

„Dabar suprantu, kad aš tuo metu nemokėjau tiesiog būti – kėliau didžiulius reikalavimus aplinkiniams. Kai esi blaivas, žinai, kad bet kokias iškilusias situacijas gali išspręsti. Tačiau kada tu vartoji, neigi savo ligą, visa tai atrodo kitaip: visi kiti kalti, visas pasaulis prieš tave susimokęs“, – apie esminius priklausomo asmens mąstymo pokyčius pasakojo pašnekovė.

Reanimacijoje moteris atsidūrė, nes apsvaigusi nuo alkoholio bandė žudytis. „Medikai mane atpažino, stebėjosi dėl to, kas nutiko. Tačiau man buvo tas pats, nerūpėjo niekas“, – pasakojo Jolanta.

Iš ligoninės ją pasiėmęs brolis leido pasirinkti: arba važiuojame į Priklausomybės ligų centrą, arba gyveni toliau, naikindama save. „Tuo metu supratau, kad man jau reikia pagalbos – anonimiškai dalyvavau Minesotos psichologinės socialinės reabilitacijos programoje“, – prisiminė Jolanta.

Pasak jos, tai buvo laikas, kai ji akis į akį susidūrė su savo gėda ir turėjo ją įveikti: „Iš pradžių centre varžiausi eiti valgyti į patalpą, kur susirenka alkoholikai – nors pati tokia buvau, man buvo sunku tai pripažinti. Jaučiau didelę gėdą. Tačiau galiausiai susitaikiau, kad sergu, ir iš esmės pakeičiau savo gyvenimą.“

Palūžo emigracijoje

Baigusi Minesotos programą, Jolanta beveik septynerius metus buvo blaivi. Tuo metu jos gyvenime atsirado draugas, su kuriuo netrukus sukūrė šeimą. Porai gimė pagrandukas sūnus. Jolanta grįžo į darbus – atrodė, jog gyvenimas klostysis puikiai. Tačiau netikėtai užgriuvo finansiniai iššūkiai, dėl kurių Jolanta išvyko uždarbiauti į užsienį.

„Vokietijoje slaugiau senutę. Žinojau, kad esu ten laikinai: keliems mėnesiams, kol užsidirbsiu reikiamą sumą. Lietuvoje su vyru buvo likęs mažametis sūnus – labai jo ilgėjausi“, – pasakojo pašnekovė.

Dabar sunku pasakyti, kas – ilgesys, emocinis nuovargis ar kitos priežastys – lėmė, jog vieną vakarą emigracijoje esanti Jolanta atsidarė ir ištuštino vyno butelį. Nuo jo, kaip pati sako, prasidėjo jos kelias atgal į priklausomybės gniaužtus.

„Tą vakarą namuose likau viena – mano slaugoma močiutė buvo išvežta į ligoninę. Jaučiausi vieniša, liūdna, ilgėjausi sūnaus, namų… Žinojau, kad rūsyje yra vyno. Nuėjau, pasiėmiau ir išgėriau. Maniau, kad jau „išmokau“ gerti. Deja, tai buvo tik iliuzija, atvedusi mane į atkrytį“, – kalbėjo Jolanta.

Kelias į pragarą

Tiesa, nebuvo taip, jog iš karto pradėjo daug gerti. Grįžusi į Lietuvą moteris dar kelerius metus stengėsi išlikti blaivi. Tai iš dalies lėmė pasikeitusios gyvenimo aplinkybės: Jolantai teko slaugyti du ant lovos gulinčius artimuosius: insultą patyrusią mamą ir iki tol jos karšintą 96 metų įtėvį. Toks gyvenimas išsunkė moterį – pasekmės išlindo mamai ir seneliui mirus. Jolanta ėmė lankytis pas psichiatrę, kuri paskyrė vaistus – kartu su jais vis dažniau vartojo ir alkoholį. Toks „kokteilis“ vedė tik į vieną pusę – priklausomybės nuo alkoholio bedugnę.

„Nuo vaistų ir alkoholio priaugau daug svorio: nuo 60 kg iki 94 kg. Mano gyvenimas pasidarė apatiškas. Visiškai pradėjau nesirūpinti tuo, kas vyksta aplinkui. Tai mane atvedė prie krizės“, – prisiminė Jolanta.

Sustoti moteris nepajėgė net ir suvokdama, kad taip elgdamasi skaudina visus, linkinčius jai gero: vaikus, drauges, brolį. „Tuo metu aš jau nevaikščiojau į anoniminių alkoholikų susirinkimus. O priklausomam žmogui yra labai svarbu palaikyti tam tikrą dvasinę būseną ir dalintis su to paties likimo žmonėmis visomis savo nuotaikomis, blogais ir gerais dalykais. Nukrypimas į vieną arba kitą pusę yra pavojingas“, – prisiminė pašnekovė.

Atvedė į reabilitaciją

Kapstytis iš bedugnės Jolanta pradėjo mažais žingsniais: paraginta psichiatro, kreipėsi į Priklausomybės ligų centrą ir papasakojo, ką buvo patyrusi prieš 17 metų (jokių dokumentų nebuvo – anuomet Jolanta gydyta neoficialiai – aut.). Šįkart jos ligos istorijoje jau atsirado diagnozė F10, t. y. alkoholizmas. Su šia pažyma ji iškeliavo į reabilitacijos centrą, skirtą priklausomiems asmenims. „Labai to norėjau“, – neslėpė Jolanta.

Apie galimybę sveikti reabilitacijos bendruomenėje ji sužinojo gyvendama Garliavoje įkurtame krizių centre. Jo vadovė Jolantai papasakojo apie Kėdainių rajone Kalnaberžėje vykdomą projektą „Vilties švyturys“ – bendruomenę, skirtą asmenims, priklausomiems nuo psichoaktyvių medžiagų.

„Ji visaip bandė man padėti, tačiau galiausiai nusprendė, jog man reikėtų išmėginti reabilitaciją: labai palaikė, nuvežė į vietą“, – likimo atsiųstai geradarei iki šiol dėkinga Jolanta ir pridūrė, jog į reabilitaciją važiavo turėdama dideles viltis ir su didžiuliu noru.

„Maldose Dievo prašiau apsaugos, pokyčio. Mano maldos buvo išklausytos, – sakė Jolanta, reabilitacijoje atsidūrusi 2020 m. sausio 13 d. – Nuo šios datos skaičiuoju savo blaivybę.“

Tikslas – rami sąžinė prieš Dievą ir save

Atsidūrusi reabilitacijos bendruomenėje Jolanta jautėsi kaip vaikas, turintis ne tik išmokti naujų dalykų, bet ir nugalėti baimę.

„Dar Garliavoje anoniminių alkoholikų grupėje sutikta moteris, anksčiau buvusi kitoje reabilitacijoje, sakė: „Žinok, ten nebus lengva.“ Taip ir buvo. Kalnaberžėje manęs laukė 17 merginų – visos jos buvo priklausomos, kaip ir aš. Reikėjo bendrauti, vykdavo jausmų ratai, dalinimaisi. Bet mane liga buvo taip pažeidusi, kad aš bijodavau nusikalbėti prieš 17 tokių pačių, kaip aš, likimo draugių. O juk kažkada vesdavau tiesiogines televizijos laidas…“ – pasakojo moteris.

Sveikstant ją buvo ištikusios ir krizės, kai galvodavo, jog viską, ką galėjo, jau gavo – metas namo.

„Tačiau žinau, kad taip būna visiems be išimties. Kilus tokioms mintims bendruomenėje iš karto sulauki pagalbos. Žinoma, jei kreipiesi ir prašai“, – kalbėjo Jolanta.

Tęsti, ką pradėjus, jai padėjo ir jauniausias sūnus, kuriam šiemet sueis 16 metų. „Jis sakydavo: „Mama, aš noriu, kad tu pabūtum iki pabaigos.“ Man tai buvo labai svarbu. Norėjau būti padariusi viską, kad manyje įvyktų svarbūs pasikeitimai. Dabar matau, kad bendruomenės merginos ir darbuotojai mane augino.

Su merginomis palaikau ryšį. Būna liūdna, kai išgirsti negerų žinių. Bet neprarandi vilties, nes žinai, kad kiekvienas žmogus turi galimybių išlipti iš visų bėdų. Mano patirtis tai rodo“, – sakė istorijos herojė.

Šiuo metu Kalnaberžėje Jolanta dirba: rūpinasi bendruomenės socialiniais tinklais ir koordinuoja bendruomenės gyvenimą pagal nustatytą dienotvarkę. Po truputį tvarkosi ir asmeninis gyvenimas: kartu su jaunėliu sūnumi moteris ketina įsikurti Kėdainiuose – čia jau yra nusižiūrėjusi būstą.

„Noriu nugyventi likusį gyvenimą taip, kad nebūtų gėda prieš Dievą stovėti. Todėl kasdien stengiuosi tai padaryti.

Galima visaip interpretuoti, kodėl nusprendžiau viešai pasakoti savo istoriją. Bet aš galvoju taip: niekas nevyksta be Dievo valios. Ir jeigu aš galiu bent vienam žmogui padėti, pasakyti „nebijok“ ir paskatinti jį pripažinti ligą pirmiausia sau, o paskui – kitiems, tai jau bus gerai“, – kalbėjo pašnekovė.

Jolanta dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamame projekte „Asmenų, priklausomų nuo psichoaktyviųjų medžiagų, socialinė integracija“. Projektą įgyvendina Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas kartu su VšĮ „Vilties švyturys“.

E.Ovčarenko / 15min nuotr.