Pradžia
lt
En
Iš viso rezultatų:
Pradžia
lt
en

Po sunkių išbandymų Kęstutis pagaliau turi namus ir mėgstamą veiklą – mezgimą

Po sunkių išbandymų Kęstutis pagaliau turi namus ir mėgstamą veiklą – mezgimą

Vievyje gyvenančio 52-ejų Kęstučio Radatavičiaus gyvenimas primena įtempto siužeto filmą. Laimė, jame yra ir laiminga pabaiga. Vaikystėje susidūręs su patėvio smurtu, Kęstutis nusiraminimą atrasdavo megzdamas. Prieš keletą metų vieviškis atsidūrė ant mirties slenksčio ir liko neįgalus. Ligotam jam net teko glaustis apleistoje fermoje. Viso to priežastis – erkė. Šiandien Kęstutis jau turi stogą virš galvos, vis dar mezga, o kompaniją jam palaiko keturkojis Larsas. „Dabar turiu visko, ko reikia“, – teigia vyras, apibendrindamas savo dabartinį gyvenimo etapą.

Sunki vaikystė

Niekada savo tėvo nepažinojęs Kęstutis prisiminė pirmuosius trejus savo gyvenimo metus leidęs vienkiemyje Ausieniškės kaime. Viskas apvirto aukštyn kojomis šeimoje atsiradus patėviui.

„Ne pyragai buvo, kai pas jį persikraustėme. Nuolatinis smurtas, pasityčiojimai. Vargo vakarienė. Savo vaikų nemylėjo, tai mes, svetimi, jam iš viso... Kai mano metais vyresnei seseriai buvo septyneri, jis ją sumušė ir išmetė žiemą į lauką. Gerai, kad kaimynė pagelbėjo, nes nei manęs, nei sesers nebūtų jau seniai gyvų. Nenoriu net prisiminti“, – istoriją ėmė pasakoti Kęstutis.

Vaikai prašė mamos palikti patėvį, tačiau ši bijodavo žengti žingsnį pokyčių link, nes, anot Kęstučio, pati „gaudavo į kaulus“. Slėptis nuo smurto jiems ne kartą yra tekę ir tvarte.

„Būsiu ne stalius, o mezgėjas!“

Iš patėvio gniaužtų Kęstutis išsivadavo tik išvykęs į Trakų internatą. Savarankišką gyvenimą tęsė ir vėliau – mokėsi Lentvario pagalbinėje mokykloje. Baigęs ją ir įstojęs į Alytaus profesinę mokyklą krimto mezgėjo mokslus. Kodėl mezgimas, o ne kitas amatas? Kęstutis neslepia, kad megzti jam patiko nuo antros klasės.

„Visos moterys aplink mezgė: mama, močiutė, teta, krikšto mama. Būdamas 7-erių sau nusimezgiau šaliką. Kad ir kreivą šleivą, bet numezgiau. Tuomet prasidėjo pirštinės, kojinės: iš pradžių – paprastos, o vėliau išmokau raštų. Bandau, nepatinka, išardau ir vėl mezgu.

Kai Alytaus profesinėje mokykloje reikėjo rinktis, mokytis staliaus ar mezgėjo įgūdžių, pasirinkau pastaruosius. Ar kas šaipėsi dėl to? Ne. Gal kas ir kalbėjo, bet man buvo neįdomu“, – šyptelėjo Kęstutis, prisipažinęs, kad virbalai rankose jį visuomet nuramindavę, padėdavę užsimiršti.

Nepaisant įgytos mezgėjo profesijos, Kęstutis visą savo gyvenimą neatrado tikros vietos po saule – dirbo įvairius pavienius darbus, glaudėsi tai viename, tai kitame mieste. Kol galiausiai vėl sugrįžo į gimtuosius kraštus.

„Kurį laiką buvau apsistojęs Klaipėdoje, tačiau teko grįžti į Vievį, nes nuo vėžio mirė mama, nebuvo kam prižiūrėti jos kapo. Insultą patyrusi sesuo palaidojo nuo vėžio mirusį vyrą, o dabar ir pačiai nustatytas vėžinis susirgimas, operuota cista. Esame vėžininkų giminė... Grįžęs į Vievį, apsistojau pas vieną ūkininką. Deja, ten nebuvo lengva – jis mane išnaudojo“, – atviravo Kęstutis. Tuo metu jį ištiko dar viena likimo neganda – susirgo iš karto net dviem erkių platinamomis ligomis.

Liga užklupo netikėtai

Tai nutiko 2019 m. vasarą. Kiekvieną vasarą Kęstutis mėgdavo grybauti ir uogauti, kaip pats sako, be gamtos niekuomet negalėjo ilgiau išbūti. Tačiau viena tokia išvyka į mišką vos nesibaigė mirtimi.

„Iki tol buvau sveikas kaip arklys. Nežinau, kaip čia man nutiko, nes ne kartą anksčiau erkė buvo įsisiurbusi. Tąkart jos net nepastebėjau. Iš pradžių maniau, kad gripas: sukilo temperatūra, galvą skaudėjo, kaulus laužė. Visą savaitę išgulėjau lovoje, gerai, kad laiku nuėjau pas gydytojus. Šie iškart paguldė į ligoninę, kurioje išbuvau mėnesį. Sakė, dar dvi dienas būčiau lovoje namie pagulėjęs, būčiau kojas pakratęs. Erkė vos nesuvalgė manęs. Nustatė ir erkinį encefalitą, ir Laimo ligą. Būtų ir ilgiau mane ligoninėje laikę, bet palatoje prie mano akių senukas numirė, išsigandau ir pareiškiau, kad viskas, išleiskit mane arba pabėgsiu“, – prisiminė Kęstutis.

Sunkių ligų padarinius vyras jaučia iki šiol. Jis tapo neįgalus (tėra 45 proc. darbingas). „Šlubuoja atmintis – privalau viską užsirašyti. Kaulus, galvą skauda – vaistai net nepadeda. Ligos paveikė stuburą, kojas. Negaliu ilgai stovėti, privalau atsisėsti. Kol iš virtuvės į balkoną nueinu, visas šlapias, rodos, kas ant galvos kibirą vandens užpylė. Sauja vaistų ryte, per pietus ir vakare“, – su kokia sunkia nauja realybe teko susitaikyti, atskleidė Kęstutis.

Pasak jo, apie erkinį encefalitą jis žinojo, nes šia liga buvo sirgusi mama – gydytojai ir ją vos iškrapštė iš mirties gniaužtų.

Glaudėsi apleistoje fermoje

Nepaisant subyrėjusios sveikatos Kęstutis visomis išgalėmis stengėsi kabintis į gyvenimą, bet jam sekėsi sunkiai. Išėjęs iš ligoninės, vieviškis vėl grįžo pas ūkininką, kuriam dirbo anksčiau. Tačiau šis Kęstučiui, tik ką nugalėjusiam mūšį su mirtimi, iš karto liepė grįžti prie darbo. „Pasijutau lyg šuo būdoje“, – apie tą laiką sakė pašnekovas. Neištvėręs pašlijusių santykių su ūkininku jis neilgai trukus pabėgo į apleistą fermą, ten praleido visą vasarą. Gyveno be šviesos, vandens, tik tarp griūvančių sienų.

Padėjo susigrąžinti pasitikėjimą savimi

Nors tuomet atrodė, kad gyvenimas niekada neprašviesės, Kęstutis netikėtai atrado Vievio neįgaliųjų draugiją, ėmė lankyti Vievio buitinių paslaugų centrą – socialines dirbtuves Pakalniškėse.

Pasak Kęstučio, lankydamasis socialinėse dirbtuvėse jis nebebuvo vienišas, pasijuto vėl reikalingas. Aplinkinių teigimu, nuo pat pirmos dienos jis visus užkrėtė savo pozityvumu, kruopštumu ir atsidavimu darbui.

Vos per pusmetį po įsitraukimo į socialinių dirbtuvių veiklą Kęstučio gyvenimo kokybė pasikeitė kardinaliai: ilgai neturėjęs gyvenamosios vietos, jis įsikraustė į vieno kambario butą, kurį jam išnuomojo Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija.

Kęstučiui nereikėjo rūpintis įsikūrimo apsaugotame būste išlaidomis, nereikia jam mokėti ir nuomos mokesčio, atsilyginti už komunalinius patarnavimus. Negana to, jis čia gali gyventi su savo ištikimu draugu – šuniuku Larsu.

„Larsas man – kaip sūnus, mano vaks, meškinas mano. Miega kartu lovoje. Šunų maisto neėda, perku ir verdu vištą, šlapiankos duodu. Dėl Larso prieš tai atsisakiau gyvenamosios vietos socialinės globos namuose – jo nepriėmė, tai man taip nereik“, – teigė jis.

Ėmus kalbėti apie Larsą, pasikeitė ne tik Kęstučio nuotaika. Besišypsodamas pašnekovas prisipažino, kad tarp jo ir keturkojo iškart užsimezgė toks ryšys, koks užsimezga tarp sūnaus ir tėvo.

Atsiskleidė talentas megzti

„Dabar aš gyvenu bute vienas su šuniuku. Labai patenkintas esu. Užsidirbu ne tik iš mezgimo, gaunu socialinę pašalpą – 178 eurus per mėnesį. Pinigų stygiumi nesiskundžiu, nes poreikiai nėra dideli“, – patikino Kęstutis.

Apsaugotame būste jį reguliariai lanko socialinė darbuotoja, kuri ir surado butą nuomai, padėjo įsikurti, visuomet pagelbėja, kai reikia, pataria. Kęstutis prisipažino, kad pagaliau ėmė labiau pasitikėti žmonėmis, tapo draugiškesnis, lengviau priima pagalbą.

Socialinėse dirbtuvėse, kurios skirtos žmonėms su negalia, negalintiems dirbti atviroje darbo rinkoje, dar labiau atsiskleidė jo talentas megzti. Čia jam sudarytos sąlygos užsiimti mėgstama veikla. Be to, kurdamas paklausias prekes Kęstutis įgyja darbo įgūdžių. Siūlų jam parūpina Vievio buitinių paslaugų centras, tad belieka pasinerti į mėgstamą užsiėmimą ir kurti įvairius mezginius.

Paklaustas, ką įmantriausio yra numezgęs, pašnekovas įvardijo sportinį kostiumą. Įprastai Kęstutis mezga vaikiškas kepurėles, batelius mažyliams, kojines bei pirštines suaugusiems. „O štai šalikų niekas neperka, – sakė Kęstutis. – Todėl jų ir nemezgu.“

Savo kūrybą jis parduoda Elektrėnų turguje. Pasitikėjimo jam nestinga: „Niekas tokiais raštais nemezga, tik aš. Vieną mezgėją vyrą, tokį barzdotą, tik per televizorių esu matęs.

Savo kūriniais jis ne tik prekiauja – labai dažnai juos dovanoja, pavyzdžiui, kaimynėms, su kuriomis puikiai sutaria: eina į svečius, kartu geria kavą, kalbasi apie gyvenimą.

Paprašytas įvardyti savo svajonę, Kęstutis patikino trokštantis tik to, kad liga greičiau atsitrauktų.„Nebuvo lengvas mano gyvenimas, ypač paskutiniai metai. Tokios ligos net aršiausiam priešui nelinkėčiau. Erkė – toks mažytis gyvis, o gali į kapus žmogų nuvaryti. Vis dėlto esu laimingas: turiu būstą ir Larsą šalia, nėra ko liūdėti. Taip, kaip duota, taip ir reikia gyventi. Svarbu, nepasiduoti“, – atsisveikindamas pareiškė Kęstutis.

Kęstutis dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamame projekte „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“. Projektą įgyvendina Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.