Pradžia
lt
En
Iš viso rezultatų:
Pradžia
lt
en

Perdegimo sindromą išgyvenusi Jūratė: „Kai viską paleidi, viskas susidėlioja į vietas. Man pavyko.“

Perdegimo sindromą išgyvenusi Jūratė: „Kai viską paleidi, viskas susidėlioja į vietas. Man pavyko.“

Jūratei praėjusi vasara ypatinga. Po sekinusio perdegimo sindromo ji vėl randa jėgų gyvenimo spalvom ir sako, kad žengti žingsniai atvėrė ne tik langus, bet ir duris, išmokė paleisti tai, kas nuo jos  nepriklauso ir pasitikėti ne tik savimi. Šiandien ji džiaugiasi atradusi dėkingumą ir palaikymą, išklausymą ir supratimą, dėkoja už galimybę pažvelgi į savo vidų ir pradėti viską nuo pradžių.

Jūratė pasakoja, kad augo gražioje 6 asmenų šeimoje: „Buvau tėčio vaikas – visur ir visada kartu...Tėtis mirė labai netikėtai. Buvo sunku ir skaudu, kilo daug klausimų: kodėl, už ką. Gydytoja išsiuntė į sanatoriją, manė, padės. Per mėnesį laiko priaugau 30 kg, negalėjau net batų, su kuriais atvykau, apsiauti. Sesuo atvežė rūbus, kad galėčiau grįžti namo.“

Mama tėčiui mirus labai palūžo, pradėjo vartoti alkoholį, vyriausioji sesuo pastojo, namuose atjungė elektrą. Gyvenimas Jūratę anksti išmokė siekti ir gyventi ritmu: reikia–privalau–darau: „Pradėjau dirbti savaitgaliais, vasarą, kad galėtume išgyventi. Derinau mokslus vidurinėje mokykloje ir darbą. Teko labai greitai suaugti. Visada svajojau studijuoti universitete, tik įstojau būdama 27-erių ir pati jau būdama mama. Baigusi mokamas bakalauro studijas, įstojau į valstybės finansuojamas magistro studijas. Teko derinti darbą ir mokslus.“

Jūratė prisimena dažnai sulaukdavusi klausimų, kodėl baigusi tokias studijas dirba turgavietėje. Tada turėjo įrodyti ne tik sau, bet ir kitiems, kad gali daugiau – pradėjo  dirbti viename  prekybos tinke ir netrukus vadovavo 30 žmonių komandai. Po trejų metų perėjo į kitą tinką, kuriame vadovavo jau 120 žmonių, dar  po pusantrų metų sulaukė kvietimo į naujai atidaromą parduotuvę.

Atrodytų, sekėsi puikiai, bet nebuvo degančių akių, viduje nejuto laimės, kilo begalės klausimų, kas toliau: „Nebesusitvarkiau su savimi. Nerasdama atsakymų, nusprendžiau išeiti iš darbo. Pailsėti, nes nuovargis buvo begalinis.“

Į bendruomeninius šeimos namus Jūratę atvedė suvokimas, kad metas prašyti pagalbos. Pamena, kad pirmąjį susitikimą pas psichologę visą laiką verkė: buvo susikaupę tiek nuoskaudų, vaikystės traumų ir pykčio, slėgė aukos sindromas. Netrukus ir dukrą užrašė pas psichologę, kuri padėjo išspręsti šeimos modelio struktūrą.

„Pradėjau laukti užsiėmimų, domėtis, kada ir kas vyks, atsirado noras gyventi, meilė sau, pasitikėjimas savimi, o svarbiausia žodžiai  „noriu“ ir „galiu“. Pradėjau svajoti, leisti sau šokti, groti, klausytis muzikos. Atsirado  laiko sau. Be to dabar neįsivaizduoju gyvenimo“, – dalijasi patirtimis Jūratė.

Jūratė dalyvavo ESF projekte „Panevėžio bendruomeniniai šeimos namai“, kurį įgyvendino Panevėžio miesto savivaldybės administracija.